Vakar, būdama rebefinge, patyriau tris tiesas, kurios mane praturtino. Noriu jas užsirašyti, pasižymėti ir niekada jų nepamiršti, nes jos išlaisvina iš proto kalėjimo.

a) Pojūtis – visa esybe priklausyti nuo kito valios – gyvensi, ar mirsi. Patyriau grįžimą į praeitį, kuomet dar buvau mamos pilve. Jausmas, kai mama abejoja Tavo pačios atėjimu, nerimauja, laukia, išgyvena, yra tiesiog alinantis iki kaulų. Tokie jausmai prasmelkia Tavo kūną iki giliausių širdies kampelių ir paliečia ne tik tavo ego, super ego, bet ir pasamonę, kuri po šio potyrio visiškai kitaip suvokia pasaulį ir savo egzistavimą. Tampi toks dėkingas, kad į pasaulį mama nusprendė tave atsivesti. Kad pasirinko Tavo gimimą. Apima prasmės gyventi pojūtis. Suvokimas, kad Tavęs iki to, kol gimei, laukė tiek išbandymų, dėl kurių galimai tavęs čia net nebūtų, o tu esi. Tu čia esi. Ir natūraliai kyla klausimas, ką su tuo daryti? Ką daryti su savuoju buvimu? Kaip jį įprasminti? Bet tuomet noriu saves paklausti, kodėl aš to siekiu? Ar taip nėra būtent todėl, kad jaučiu didžiulį norą mamai įrodyti, kad buvau ir esu verta gyventi? Kad mama neklydo mane pagimdžiusi? Ko mama tikėjosi? Apie ką ji tuomet galvojo? Kas lėmė tokį jos pasirinkimą? Atsakytų tik mama. Atsakymas išvaduos iš noro visiems viską įrodyti.

b) Mano patyrimas per pokalbį su Viktorija tarytum sudėliojo puzlę, kurią dėliojau tiek laiko. Ji pasakojo apie savo patirtį, kaip mintimis dar vaikystėje pritraukdavo įvairiausius įvykius, situacijas. Išgirdusi jos istoriją, joje pagaliau atpažinau save. Jausdavau dar būdama paauglė, kad esu kitokia, kad jaučiu daugiau, patiriu gilesnius potyrius, o būdama vyresnė gebėdavau pritraukti įvairius dalykus per savotišką maldą / meditaciją, kurią mati išjaučiau, išgalvojau. Tai buvo protu nesuvokiama, nepaaiškinama. O tuos, kuriems bandžiau tai pasakoti ar paaiškinti, ši tema arba šiurpino, arba net pykdė. Negalėjau suprasti nei saves, nei tuo pačiu tų, kurie nesuprato mano istorijos. Todėl turbūt pasirinkau racionalųjį pasaulį. Čia tarytum jaučiausi saugesnė, nes nereikėjo bandyti suprasti, kas aš iš tiesų esu ir kodėl jaučiausi vieniša. Tačiau visada, giliausiame širdies kampelyje saves klausiau, jei Dievas man tokį pajautimą dvasiniam pasauliui leido pasiimti iš praeities gyvenimų, tuomet, kaip toje praeityje atrodė tokios keistos mano sielos indas – kūnas? Koks jis buvo? Ekstatiniai šokiai atsakė į šį klausimą. Mačiau save tokią, kokią tarytum žinojau save tikrąją – laukinę. Aš buvau laukinis žmogus. Su gamta, su puikia sensorika aplinkai. Buvau tikrai ne iš šio pasaulietiško pasaulio. Buvau iš genties.

c) Supratimas, kur dingo manasis Dievas. Kalbėjomės apie tai, kaip ir kodėl nepritraukiame situacijų ar aplinkybių vieniems ar kitiems įvykiams įvykti. Viktorija pasidalino įžvalga, jog to priežastis – dažnai negatyvios minties prisiejimas prie norimos įvykti situacijos. Tą akimirką mano galvoje įvyko BINGO akimirka. Supratau, kaip ir kodėl neigiu prigimtinį, su krikštu gautąjį Dievą. Kodėl net pykau ant jo. Visos situacijos susijusios su kunigų istorijomis, kalbančiomis apie labai nedieviškas jų mintis, o dar ir tie išpuošti bažnyčių altoriai, tviskantys auksu, man buvo nepriimtini. O kur dar žinoti istoriją ir suprasti, kaip ir kodėl krikščionybė atėjo į šiuos pagoniškus kraštus. Man tai buvo svetima. Taip tolima ir pykdė, kad nusigręžiau nuo paties Dievo. O kai atsigręžiau maldai, niekur jo nebemažiau. Nebegirdėjau. Mano malda atsitrenkdavo į mano minčių kambario sienas ir blaškėsi ieškodama išėjimo, bet jo ten tiesiog nebuvo. Dievas mane paliko, maniau. O iš tiesų, mano mintys viską suplakė it kokteilį ir su Dievu, ir su viskuo, kas negatyvu apie krykščionybę. Todėl visa tai tarsi dingo. Ir tada, po Viktorijos istorijos, supratau, jog norint jį vėl matyti, man reikia nuimti pykčio ir nepasitikėjimo šydą, kuris gaubė tai, ką priskirčiau nedieviškumui – tą dalį kunigų ir tas bažnyčias, kurios man dievybe visai nekvepėjo. Ir kai mintys patraukė tą rūškaną, pilką minčių ir įsitikinimų debesį nuo ten, kur įprastai mintyse stovėjo Dievas, aš išvydau prieš keletą metų ten buvusį, niekur nedingusį ir manes vis dar laukiantį aukščiausiąjį.